Didelis pasaulis ir maža aš. Didelis mano įniršis ir nė trupinėlio vietos jam išlieti. Atrodo pykstu ant kiek vieno pasitaikiusio žmogaus, bet kodėl? Nes jis man pasakė kažką ne taip? Yeah right.. Taip, teisingai, aš pykstu. Tiesiog verdu viduje. Kodėl? Nes pavargau. Pavargau nuo sugalvoto pasaulio. Pilkos žmonių minios kurios nė kiek nepažysti. O gal pavargau nuo šeimos? Taip, teisingai pavargau ir nuo jos.. Noriu pailsėt, tik net nenutuokiu, kaip tai padaryti. Išvažiuoti pailsėti? Gal, bet nežinau ar tai padės. Aš jau kita diena pasiilgčiau jų. Teisingai, esu prisirišusi prie savo artimųjų. Gal per daug, bet žinau, kad man to reikia. Bet viena bėda, kai būnu su jais vienoje patalpoje jie mane erzina, kaip aš dažnai sakau „Veikia mane ne ta linkme”. Dabar pykstu ant vieno žmogaus, jis labai negražiai padarė nes pyko ant manęs. Ir kodėl? Nes aš nebevaikščiojau su ja mokykloje. Tariamai palikau ją likimo valioje. Tiesa aš juk jos net neprašiau būti su manimi kol sirgo mano geriausia draugė. Bet ji tiesiogine to žodžio prasme prie manęs prilipo. O grįžus draugei aš vėl buvau su ja. Net nesikalbėdavau su A… Man to nereikėjo. Nors jau praėjo savaitė, kaip mes neiname į mokyklą ji man atkeršijo ir labai negarbingai.. Paprašiau ištrinti nuotraukas iš tariamo klasės tūsiuko( Nuotraukos? Kas tai.. Man tai labai svarbu. Niekada nebėgau fotografuotis kai žinau, kad klaikiai atrodo, o dabar tiesiog net pravirkau pamačiusi tas nuotraukas internetinėje svetainėje „facebook”), bet ji tiesiog labai gražiai mane pasiuntė.. Na ne tiesiogine to žodžio prasme, bet taip buvo galima suprasti.. Tada norėjau mirti.. Pajutau tokį pažeminimą.. Prieš visą klasę.
Dar viena bėda atrodo, kad pati sau prieštarauju.. Tai vieną minutę aš noriu to tai jau nebenoriu. Tai tiesiog nesuvaldoma. Paauglystės požymis? Taip, tikriausiai. Kitas siaubingas dalykas yra, kad einu vėlai miegoti ir žinoma vėlai keliuosi. Mano tėvai į tai nelabai kreipia dėmesio kai miegu iki dvylikos ar pirmos, bet kai jau persiekiu pietų ribą tai griūna dangus.. Namo stogas kilnojasi, o aš žinoma pradedu įsterikuoti (mano žiaurus ir negailestingas būdo bruožas. Prisipažinsiu. Nekenčiu jo. ) O tada būna dar blogiau. Mano tėvai negali pakęsti kai aš rėkiu, bet tiesa sakant kitaip ir nemoku.
Didelis mano įniršis ir nė trupinėlio vietos jam išlieti. Taip, teisingai. Taip ir yra.. Pykstu ir kartais net žinau kodėl, bet niekas to nesupras..
