Laikas spaudžia...

Laikas rinktis, kartoju kas diena, bet blogiausia, kad nežinau koks gi turi būti tas manasis pasirinkimas. Kokius prakeiktus man lygius pasirinkti. Ką man reiks daryti toliau? Kaip aš ištemsiu gimnazijoje dar du metus su puse? Niekada tikriausiai nesugebėsiu sau atsakyti į šitą klausima. Noriu tinkamai nuspręsti, bet mano emocijos tiesiog to neleidžia. Norisi imti ir apsiverkti dėl to ką man reiks daryti. Aš tokia pasimetusi. Nežinau nieko. Nežinau ko noriu, ką man rinktis, kaip reiks toliau eiti į mokykla. Kartais norisi tiesiog pasiduoti ir viską mesti. O gal nereikia nieko net mesti, nes vos paėmus į rankas viskas iš jų slysta. Po mano laimingo žmogaus kauke slepiasi pasimetusi asmenybė, kuri bijo savo ateitis. Bijau ją sužlugdyti pasirinkusi netinkamai. .

Norėčiau daugelio paklausti patarimo. Žinau, jie sakytų kas man geriausia, bet aš noriu apsispręsti pati. Tai mano sprendimas ne jų. Kas kart man pagalvojus apie tai akyse ima kauptis ašaros ir sau užduodu klausimus ką man daryti? Kodėl viskas taip? Žinau, daugumai sunku pasirinkti, bet tikriausiai kiekvienam savo patirtis yra pati didžiausia. Todėl, šitą laiko išbandymą bandysiu priskirti prie patirties. Tikiuosi ji bus nusisekusi, o gal nelabai. Tiesiog norėčiau pasitraukti iš to kelio. Tiesiog imti ir būti pragyvenusi tą sunkiausia pasirinkimų laikotarpį, bet negaliu.

Laikas vienu metu slenka labai lėtai ir tiesiog žaibiškai. Atrodo mokykloje jau suolus trinu ne du mėnesius su trupučiu, o žymiai daugiau. Kita kart pagalvoju, kad jau tuoj pusmečio galas. Reikia šiek tiek susiimti su pažymiais, bet ne visada pavyksta. Mano siela ir jausmai tokie pasimetę. Nuovargis daro savo. Kasdiena jaučiuosi vis silpnesnė. Nesinori keltis ir eiti į mokykla. Dažniausiai kasdien nusimato bent po vieną kontrolinį. Nekalbu apie tas dienas, kai išpuola, kad vos ne kiekvieną pamoką rašai. Sunkus. Labai. Pavargau. Bet kas nepavargo?

Laikas spaudžia.
O aš nežinau.
Ir vėl galvoju apie tai.
Prašau pagalbos aš visų,
Bet mintys nubloškia kitur.
Ir vėl aš pavargstu.

Žmogau, atstoki nuo manęs, rėkiu!
Aš pavargau, nebegaliu
Leisk man pailsėti.
Aš jau nebegaliu.
Prašau, kartoju
Su lašeliu karčiu.

Žmogiukai

Pažįstu ne viena ir ne du žmones su kuriais susipažinau kibernetinėje erdvėje. Manau lengvai juos galiu pavadinti draugais, bet viena bėda tai nėra tikra. Aš jų niekada nemačiau, o gal net ir nepamatysiu, o gal kaip tik atvirkščiai likimas mus suves ir mes būsime labai geros draugės. Norėčiau juos pažinti. Gal su jais geriau su tarčiau nei su dabartinėmis draugėmis. O gal kaip tik atvirkščiai viena kitai į akis negalėtumėm pažiūrėt... Visi žmonės skirtingų amžių vieni vyresni kiti jaunesni. O mano metų nėra. Gal taip ir geriau. Juk amžius dar, nieko nepasako ir žmogaus išvaizda ar tariamas sluoksnis. Palei mane sluoksnių nėra. Man visi lygūs. Žiūriu į žmogų, o ne į tai kas jį supa ir ką jis turi. Gal esu per geros širdies, o gal ir ne... Tiesa sakant nežinau, bet man kartais patinka mano charakteris.. Aš moku būti visokia.. Bet ne visada pasiduodu, nesuprantu kitų.. Na bet čia ne apie mane o apie žmogiukus kurie man tikrai atrodo mieli...
Laura. Nuostabus žmogus. Gerai nepažįstu ir bendravau vos porą kartų, bet man ji pasirodė labai šiltas žmogiukas. Tikrai labai norėčiau susipažinti artimiau. Tikiuosi kada nors teks mums susitikti.
Augute. Mano nuomone kilnus ir geraširdis žmogus.. Litukas. Beveik mano giminė ;D Man ji kaip draugė nors gerokai vyresnė už mane. Kartais trūksta to sms „Labas. Kaip tu? ;)“ Bet žinau, kad ji labai užsiėmusi ir nenoriu trukdyti. Bet prižadu artimiausiu laiku pati jai parašysiu..
Ignė. Vienas iš nedaugelio žmonių kurių kūryba man tikrai labai patinka. Nuostabi asmenybė. Mano manymų kitokia nei visi kiti. Ji turi kažką tokio savito kas ją išskiria iš kitų.
Agnieška. Tikra pasiutėlė. Velniūkšė kokių reta. Mano kibernetinė sesuo ;D Velniško charakterio ir nesuvaldoma. ;D Pasiutėlė, bet kartais paslaptinga ir nenorinti pripažinti dėl ko jai skaudu...
Gabrielė. Mano sielos draugė. Žmogiukas kuris moka suprasti ir patarti. Kalbantis iš patirties. Žinantis, kas yra pragaras ir kaip nesinori jame būti, bet juk nėra kur dėtis daugiau. Gaila. Visai panašu į mane.

Tai vat žmogiukai. Tikiuos kada susimatysim ir pabendrausim. O jei ne vadinasi nebuvo lemta. Gal verta tikėti likimu. Nežinau.

Lazda turi du galus, bet neaišku, kiek tie galai nutolę vienas nuo kito...

Noriu sutikt tokį žmogų kuris atsakytų į mano klausimą. Paprastą ir nesudėtinga. Gal šiek tiek gluminanti ir daug ką nusakantį. "Kodėl?" paklausčiau aš. O kas tada? Man pasakytų: „Gyvenimas taip jau sukurtas, pasaulyje taip jau yra. Vieni kenčia, o kiti tiesiog būna laimingi“ Taip, vieni kenčia, o kiti būna laimingi su kaupu to net nenusipelnę. O prieš nueinat pridirtų “Lazda turi du galus.“ O kada pasieksime lazdos galą mes... Tokie žmonės kaip aš. Kada gi pasieksime tą antrą lazdos galą kuris viską pakeis mūsų gyvenimus ir ateitį? Lazda kuri leis mums pamiršti. Gyventi šia diena ir galvoti apie ateitį kuri darys mus laimingus. Kuri leis tiesiog užsimiršti ir tikėti laime?

Niekaip negalėjau surasti jai tinkamų žodžių.

„... Visi per daug skubame gyventi ir per mažai sustojame, kad pasidžiaugtume tuo ką turime. Todėl noriu palinkėti, kad: dažniau sustotum ir pauostytum žydinčias alyvas, dažniau stebėtum tuos auksinius saulėlydžius, dažniau apkabintum brangius žmones, ir pasivaikščiotum per rasotą žolę, dažniau žiūrėtum į žvaigždėtą dangų, ir dažniau atleistum sau ir kitiems, ir svarbiausia, kad dažniau suvoktum, koks gražus yra gyvenimas!“

Šiandien visa diena ieškojau sveikinimo savo pusseserei. Niekaip negalėjau surasti jai tinkamų žodžių. Bet tiesiog pradėjau ieškoti pas save tarp salvinių kur surašyti gražus žodžiai įvairiausiom progom. Visai apie tą sąsiuvinį buvau pamiršusi, bet man priminė vienas žmogus kuris žino apie mane viską – sesuo. Todėl radau šituos žodžius ir tiesa sakant kai juos perskaičiau atrodė, kad visi gražūs žodžiai netinkami, o juk penkioliktas gimtadienis tik vieną karta gyvenime, taip? Nors juk visi gimtadieniai tik vieną kartą gyvenime. Todėl aš jei linkiu visko ko geriausio, o svarbiausia dar pasidžiaugti vaikyste kol tikrai dar gali, kad vėliau netektų gailėtis. Noriu, kad jos norai kiltų aukštai, aukštai kaip balionai. Kad ji pasiektų ko tikrai labai trokšta ir, kad bent retkarčiais atitrūktų nuo rutinos.

Noriu.. Nenoriu.. Noriu.. Nenoriu..

Nenoriu jaustis viena.. Noriu, kad kas būtų šalia. Paguostų ar tiesiog apkabintų kai man labai to reikia. Pavargau nuo savo meškino.. Jis ne karta buvo mano geriausias draugas, manau dar ilgai ir bus.. Nesu tobula, bet tiesa sakant noriu kažką mylėti. Jausti kažką šalia savęs. Tai kvaila. Maža mergaitė nori pamilt. Bet aš tikrai noriu, bet be proto pavargau laukti. Pavargau verkti kamputyje ir klausytis tylios muzikos apie meile kuri visiškai neramina. Noriu, nenoriu, noriu, nenoriu... Viskas iš to ir susideda, bet kai pagalvoju kas bus toliau.. Ar kada galėsiu svajoti norėti ir tai gauti. O gal turėsiu elgtis priešingai nei norėjau. Taip, tiesa gyvenimas nenuspėjamas. Gal tai ir gerai, bet nemanau, kad tai atneša daugeliui džiaugsmą.

Didelis mano įniršis ir nė trupinėlio vietos jam išlieti.

Didelis pasaulis ir maža aš. Didelis mano įniršis ir nė trupinėlio vietos jam išlieti. Atrodo pykstu ant kiek vieno pasitaikiusio žmogaus, bet kodėl? Nes jis man pasakė kažką ne taip? Yeah right.. Taip, teisingai, aš pykstu. Tiesiog verdu viduje. Kodėl? Nes pavargau. Pavargau nuo sugalvoto pasaulio. Pilkos žmonių minios kurios nė kiek nepažysti. O gal pavargau nuo šeimos? Taip, teisingai pavargau ir nuo jos.. Noriu pailsėt, tik net nenutuokiu, kaip tai padaryti. Išvažiuoti pailsėti? Gal, bet nežinau ar tai padės. Aš jau kita diena pasiilgčiau jų. Teisingai, esu prisirišusi prie savo artimųjų. Gal per daug, bet žinau, kad man to reikia. Bet viena bėda, kai būnu su jais vienoje patalpoje jie mane erzina, kaip aš dažnai sakau „Veikia mane ne ta linkme”. Dabar pykstu ant vieno žmogaus, jis labai negražiai padarė nes pyko ant manęs. Ir kodėl? Nes aš nebevaikščiojau su ja mokykloje. Tariamai palikau ją likimo valioje. Tiesa aš juk jos net neprašiau būti su manimi kol sirgo mano geriausia draugė. Bet ji tiesiogine to žodžio prasme prie manęs prilipo. O grįžus draugei aš vėl buvau su ja. Net nesikalbėdavau su A… Man to nereikėjo. Nors jau praėjo savaitė, kaip mes neiname į mokyklą ji man atkeršijo ir labai negarbingai.. Paprašiau ištrinti nuotraukas iš tariamo klasės tūsiuko( Nuotraukos? Kas tai.. Man tai labai svarbu. Niekada nebėgau fotografuotis kai žinau, kad klaikiai atrodo, o dabar tiesiog net pravirkau pamačiusi tas nuotraukas internetinėje svetainėje „facebook”), bet ji tiesiog labai gražiai mane pasiuntė.. Na ne tiesiogine to žodžio prasme, bet taip buvo galima suprasti.. Tada norėjau mirti.. Pajutau tokį pažeminimą.. Prieš visą klasę.

Dar viena bėda atrodo, kad pati sau prieštarauju.. Tai vieną minutę aš noriu to tai jau nebenoriu. Tai tiesiog nesuvaldoma. Paauglystės požymis? Taip, tikriausiai. Kitas siaubingas dalykas yra, kad einu vėlai miegoti ir žinoma vėlai keliuosi. Mano tėvai į tai nelabai kreipia dėmesio kai miegu iki dvylikos ar pirmos, bet kai jau persiekiu pietų ribą tai griūna dangus.. Namo stogas kilnojasi, o aš žinoma pradedu įsterikuoti (mano žiaurus ir negailestingas būdo bruožas. Prisipažinsiu. Nekenčiu jo. ) O tada būna dar blogiau. Mano tėvai negali pakęsti kai aš rėkiu, bet tiesa sakant kitaip ir nemoku.

Didelis mano įniršis ir nė trupinėlio vietos jam išlieti. Taip, teisingai. Taip ir yra.. Pykstu ir kartais net žinau kodėl, bet niekas to nesupras..