Žmogiukai

Pažįstu ne viena ir ne du žmones su kuriais susipažinau kibernetinėje erdvėje. Manau lengvai juos galiu pavadinti draugais, bet viena bėda tai nėra tikra. Aš jų niekada nemačiau, o gal net ir nepamatysiu, o gal kaip tik atvirkščiai likimas mus suves ir mes būsime labai geros draugės. Norėčiau juos pažinti. Gal su jais geriau su tarčiau nei su dabartinėmis draugėmis. O gal kaip tik atvirkščiai viena kitai į akis negalėtumėm pažiūrėt... Visi žmonės skirtingų amžių vieni vyresni kiti jaunesni. O mano metų nėra. Gal taip ir geriau. Juk amžius dar, nieko nepasako ir žmogaus išvaizda ar tariamas sluoksnis. Palei mane sluoksnių nėra. Man visi lygūs. Žiūriu į žmogų, o ne į tai kas jį supa ir ką jis turi. Gal esu per geros širdies, o gal ir ne... Tiesa sakant nežinau, bet man kartais patinka mano charakteris.. Aš moku būti visokia.. Bet ne visada pasiduodu, nesuprantu kitų.. Na bet čia ne apie mane o apie žmogiukus kurie man tikrai atrodo mieli...
Laura. Nuostabus žmogus. Gerai nepažįstu ir bendravau vos porą kartų, bet man ji pasirodė labai šiltas žmogiukas. Tikrai labai norėčiau susipažinti artimiau. Tikiuosi kada nors teks mums susitikti.
Augute. Mano nuomone kilnus ir geraširdis žmogus.. Litukas. Beveik mano giminė ;D Man ji kaip draugė nors gerokai vyresnė už mane. Kartais trūksta to sms „Labas. Kaip tu? ;)“ Bet žinau, kad ji labai užsiėmusi ir nenoriu trukdyti. Bet prižadu artimiausiu laiku pati jai parašysiu..
Ignė. Vienas iš nedaugelio žmonių kurių kūryba man tikrai labai patinka. Nuostabi asmenybė. Mano manymų kitokia nei visi kiti. Ji turi kažką tokio savito kas ją išskiria iš kitų.
Agnieška. Tikra pasiutėlė. Velniūkšė kokių reta. Mano kibernetinė sesuo ;D Velniško charakterio ir nesuvaldoma. ;D Pasiutėlė, bet kartais paslaptinga ir nenorinti pripažinti dėl ko jai skaudu...
Gabrielė. Mano sielos draugė. Žmogiukas kuris moka suprasti ir patarti. Kalbantis iš patirties. Žinantis, kas yra pragaras ir kaip nesinori jame būti, bet juk nėra kur dėtis daugiau. Gaila. Visai panašu į mane.

Tai vat žmogiukai. Tikiuos kada susimatysim ir pabendrausim. O jei ne vadinasi nebuvo lemta. Gal verta tikėti likimu. Nežinau.

Lazda turi du galus, bet neaišku, kiek tie galai nutolę vienas nuo kito...

Noriu sutikt tokį žmogų kuris atsakytų į mano klausimą. Paprastą ir nesudėtinga. Gal šiek tiek gluminanti ir daug ką nusakantį. "Kodėl?" paklausčiau aš. O kas tada? Man pasakytų: „Gyvenimas taip jau sukurtas, pasaulyje taip jau yra. Vieni kenčia, o kiti tiesiog būna laimingi“ Taip, vieni kenčia, o kiti būna laimingi su kaupu to net nenusipelnę. O prieš nueinat pridirtų “Lazda turi du galus.“ O kada pasieksime lazdos galą mes... Tokie žmonės kaip aš. Kada gi pasieksime tą antrą lazdos galą kuris viską pakeis mūsų gyvenimus ir ateitį? Lazda kuri leis mums pamiršti. Gyventi šia diena ir galvoti apie ateitį kuri darys mus laimingus. Kuri leis tiesiog užsimiršti ir tikėti laime?